Dalyvavimas viename darbiniame seminare priminė seną gerą tiesą: geriausios mūsų mintys ir idėjos gimsta tuomet, kai nuobodžiaujame. Bėda tik ta, kad gyvename tokiu milžinišku tempu ir apsupti tokios gausybės dirgiklių, kad nuobodulys mums beveik nepažįstamas. O be reikalo. Tik tada, kai kūnas įjungia autopilotą, o protas nemaitinamas išoriniu turiniu (vaizdo įrašais, audioknygomis, muzika, TV ir kt.), ima skleistis tikrasis žmogaus kūrybiškumas.
Nuobodulys išlaisvina vaikų kūrybiškumą
Rūpinatės, kad jūsų vaikai visą laiką būtų kuo nors užimti, turėtų visus jo amžiaus tarpsniui rekomenduojamus žaislus arba būtų lavinami XXX neformaliojo švietimo mokytojų? Tikėtina, kad užauginsite žmogų, kuriam ateityje sunkiai seksis tvarkytis vienam. Vietoj to, dažniau suteikite galimybių kasdienius įspūdžius vaikams suvirškinti patiems – taip, kaip jiems pavyksta. Net jeigu jūsų atžala dešimtis kartų konstatuos, kad jam/jai nuobodu ir neturi, ką veikti. Kiekvienas vaikas iš prigimties yra kūrybiškas, tačiau jei viską paduosite ant lėkštutės, kūrybiško mąstymo gali ir neprireikti.
Kaip įrodymą pridedu keletą nuotraukų, kurios labai vaizdžiai iliustruoja solidžiausius Kasparo nuobodžiavimo momentus. Pirmuoju atveju mano šešiametis, keletą minučių pazirzęs, kodėl aš jam neįjungiu filmuko (nesvarbu, kad dažniausiai žiūrėdamas analizuoja LEGO schemas…), tapo istorijas kuriančiu rašytoju ir jų iliustratoriumi. Antruoju – pats sau susikūrė labirinto žaidimą ir tuo labai didžiavosi!
O kaip gi suaugusieji?
Ar kada stebėjote, kiek daug žmonių laukdami stotelėje, važiuodami troleibusu arba autobusu į darbą, paskaitą ar susitikimą, „skęsta“ instagramo, facebooko įrašuose, ausinėmis izoliavę save nuo aplinkos? Ir kiek jų leidžia sau panuobodžiauti stebėdami tai, kas vyksta tikrovėje, dairydamiesi aplinkui? Žmonės netgi dažniau fotografuoja/filmuoja kokius nors objektus nei į juos žiūri! Savo gyvenimus įprasminame darbu, įvairiais projektais, genam save nuo vieno įspūdžio prie kito, kaitaliojam veiklas, stimuliuojam save adrenalinu. Darome viską, kad tik mums nebūtų nuobodu. Tačiau nuolatinis smegenų šturmas nepadaro mūsų kūrybiškesniais, o tik atgraso nuo tobulėjimo.
Mokslininkai jau seniai įrodė, kad nuobodūs darbai ir situacijos, į kurias pakliūname, mus vargina ne dėl to, kad yra sudėtingi ar sunkūs, o todėl, kad tai mes juos taip interpretuojame. Štai plaunant indus arba šeimynai kepant kotletus galima apmąstyti dienos planus arba net sugalvoti kokią nors genialią idėją. Lyginant drabužius – klausytis kokios nors paskaitos. Gerų idėjų pasisemti įmanoma bėgiojant, žiūrint serialus, ar žaidžiant su vaikais. Svarbiausia laiku užfiksuoti reikalingus momentus, padedančius mums nuspręsti, kokių tikslų norime siekti ir kaip save nukreipti jų link.